Bažnyčiai reikia šventųjų, o ne superherojų. Nuo pirmųjų žingsnių išrinkus į Šventąjį Sostą,  Pranciškus kalbėjo apie Bažnyčios šventumą. Jis keleta progų ne tik apibrėžė kas yra, bet ir paaiškino kas nėra šventumas. Spalio 22 dieną 2013 metais, jo pirmųjų išrinkimo Popiežiumi metinių proga, bendrojoje audiencijoje  jis akcentavo, jog „bažnyčia kiekvienam suteikia galimybę eiti šventumo keliu, kuris yra krikščionybės kelias“, kad susitiktume su Jėzumi. Jis sakė Bažnyčia „neatmeta nusidėjėlių“. Ji priima ir kviečia juos, kad jie būtų „užkrėsti Dievo šventumu“. Baigdamas katechezę, popiežius citavo prancūzų rašytoją Leon Bloy „yra tik vienas liūdesys gyvenime, – nebūti šventu“.

Žvelgdama į Jėzaus, Juozapo ir Marijos šeimą, kiekviena šeima gali iš naujo atrasti savo pašaukimą, gali pradėti labiau vieni kitus suprasti, susiorientuoti gyvenimo kelyje ir pasijusti patraukti Evangelijos džiaugsmo.

Šeima ir krikščionių bendruomenė. Ryšys tarp šeimos ir krikščionių bendruomenės yra galima sakyti prigimtinis, nes Bažnyčia yra dvasinė šeima, o šeima yra mažoji Bažnyčia. Krikščioniška bendruomenė yra namai tikinčiųjų, kad Jėzus yra brolybės šaltinis tarp visų žmonių. Bažnyčia eina kartu su žmonėmis vyrais ir moterimis, tėvais ir motinomis, broliais ir seserimis istorijoje: ši istorija svarbi Viešpačiui. Dėl šio gyvo susibūrimo Jėzaus vardu šiandien, svarbu atnaujinti Sandorą tarp šeimos ir krikščioniškos bendruomenės. Galima sakyti kad šeima ir parapija yra dvi vietos, kuriose meilės bendrystė, kylanti iš Dievo, yra išpildoma. Vienintelis kelias Bažnyčiai, kylantis iš Evangelijos, yra tapti nuoširdžiais namais, visuomet atvertomis durimis.

Šeimoje yra skirtingų vaidmenų, tačiau viena tapatybė mums visiems yra bendra: visi esame vaikai! Niekas nepasirenka gimti. Kiekvienas mūsų už savo egzistavimą ir gyvenimą esame skolingi motinai ir tėvui. Negalime sau suteikti gyvenimo, galime tik jį priimti ir sergėti.

Sūnūs, broliai, vaikai. Mūsų katechezėse skirtose šeimai svarbu apimti visus šeimos narius, įskaitant vaikus, bei brolius ir seseris. „Brolis“ ir „sesuo“ – krikščionybei labai brangūs žodžiai. Šie žodžiai patiriami šeimoje ir būtent todėl yra suprantami visose kultūrose ir bet kokiame amžiuje. Pranašas Izaijas kreipdamasis į vaikus sako „Visi renkasi eiti pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, tavo dukterys bus atneštos ant rankų. Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus“. Baigiamoji mintis, ką žadame savo vaikams. Mes visi sakome: vaikai yra gyvenimo pažadas, bet ar mes rimtai žiūrime į jų ateitį, į mažų vaikų ir jaunuolių ateitį?

Kelias į šventumą, kuriuo pradeda eiti tėtis ar mama, driekiasi per jų tarpusavio meilės augimą ir jų savo vaikams dovanojamą meilę. Nuostabiai gražus ir galingas pašaukimas yra tapti tėvu ir motina. Šį pašaukimą sudaro dalijimasis gyvybę gimdančios meilės galia su Dievu, kūniškai ir dvasiškai. Tai pašaukimas, kuris tęsis visą gyvenimą ir esant bet kokioms aplinkybėms.

Motina Bažnyčia. Bažnyčia yra motina. Mūsų Šventosios Motinos Bažnyčia. Kiekvienas žmogus savo gyvenimą skolingas motinai, o taip pat ir už vėlesnį egzistavimą, dvasios bei kūno ugdymą. Nutinka, kad net krikščioniškoje bendruomenėje motinos ne visada yra branginamos, mažai girdimos. Tačiau Bažnyčios gyvenimo centre yra Jėzaus Motina. Galbūt, motinos, tiek daug pasiryžusios paaukoti dėl savo vaikų ir ne tik dėl jų, turėtų būti labiau girdimos. Jų kasdieniniai sunkumai turėtų būti labiau suprasti, kaip jos siekia geriausių ir autentiškų saviraiškos rezultatų.

Seneliai ir senoliai taip pat yra mūsų šeimų dalis. Šiais laikais įsigalėjusi išmetimo kultūra yra linkusi senolius laikyti visuomenei nesvarbiais ar net nereikšmingais. Tačiau senatvė yra papildomas laikas atsiliepti į Dievo kvietimą. Tai tikrai naujas, kitoks ir tam tikrais aspektais brandesnis atsiliepimas.

Seneliai ir šeima. Kol jauni, esame linkę ignoruoti senatvę, kad nepastebėtume ligų; kai senstame, ypač, jei skurstame, jei sergame vieni, pajuntame efektyvios visuomenės užprogramuotus trūkumus, – senelių ignoravimą. Seneliai yra turtas, jų negalima ignoruoti. Tiesa, kad visuomenė linkusi senolius atmesti, bet tikrai ne Viešpats. Viešpats niekada neatmeta. Jis kviečia sekti Juo bet kuriame amžiaus tarpsnyje, o senas amžius savyje talpina malonę ir misiją, tikrą Viešpaties pašaukimą. Senas amžius yra pašaukimas.

„Šie žodžiai atveria kelią gerai gyventi šeimoje, gyventi ramybėje. Tai paprasti žodžiai, tačiau nėra taip paprasta juos įgyvendinti praktiškai! Juose glūdi daug galios: galios apsaugoti namus net patiriant daugybę sunkumų bei išbandymų; priešingai, jeigu tų žodžių nėra, gali atsirasti plyšių ir netgi viskas sugriūti.“ Popiežius Pranciškus.

Šeima ir liga. Liga yra mūsų trapumo patirtis, dažniausiai išgyvenama šeimoje vaikystėje, o vėliau senatvėje. Dažnai tėvui ar mamai yra sunkiau pakelti vaiko ligą, nei savo. Šeima, galime sakyti, visada yra „artimiausia ligoninė“. Evangelijose daug kartų minimas Jėzaus susitikimas su ligoniais, ir Jo atsidavimas juos gydant: Jėzus niekada neišsisukinėjo nuo ligonių, ir mes neturėtume. Bažnyčia kviečia nuolat melstis už sergančius mylimuosius asmeniškai ir bendruomenėje.