LŠC

Lietuvos šeimos centras

3 days ago

Šeimos karantinas:Nors karūnuotas ponaitis Nr.19 mūsų didelę šeimą uždarė tarp namų sienų, gyvenimas, toli gražu, nepradėjo slinkti vėžlio žingsniu. Jis tiesiog kitoks, bet tikrai ne sulėtėjęs. Nes kaip kitaip paaiškinti tas šviesos greičiu lekiančias dienas, kai nėra laiko net sėdynės apvalumams pailsėti? Turiu pripažinti, kad darosi truputį karšta. Nuo to karščio Nerealusis laipioja sienomis, Ramuliukas darosi visai ne ramus, o Mažoji staiga užaugo ir pradėjo šeimininkauti namuose lyg kokia reikli tetulė... Yra tokių gerų pokyčių... Staiga pasidariau labai protinga ir reikalinga. Į mane vaikai kreipiasi su tokia gausybe klausimų dėl mokslų! Jie jau nebesako: “tu, mama nieko neišmanai”! Net jos šviesybė Paauglystė ėmė pripažinti mano autoritetą! Pro vaikų lūpas dažniau išsprūsta dėkingumo žodžiai – už tai, kad jiems sudarytos tokios geros sąlygos mokytis, kad visi turi reikiamas priemones ir įrangą, kad jais yra rūpinamasi. Šis užsidarymas namuose yra tokia puiki proga parodyti vaikams veiksmais, kaip stipriai juos mylime – per jaukius įsitaisymus pliurpaliukui mūsų lovoje, per atsakytus klausimus, per dėmesį, per namie ruoštą maistą... Net tas „Barboroje“ užsakytas čipsų pakelis tampa įrodymu, kad suprantame jų poreikį patraškinti tarp dantų šiek tiek E621 – patys slapta nusipirkti šio skanėsto jau nebegali, o kartais taip norisi... Vien tų čipsų laukimas keletui dienų akyse įžiebia ypatingas saules – pagaliau šiais pertekliaus laikais atsirado vietos galimybei kantriai išlaukti malonumo, o ne pulti į jį stačia galva. Tiek nedaug reikia iki laimės... Ne tik jiems, bet ir man. Kas kartą, „nukovę“ Barboroje pristatymo laiko langelį, džiaugiamės lyg maži vaikai. Kasdien dėkoju Dievui, kad kol kas niekam nesuskaudo danties (lyg Cerberis prižiūriu, kad uoliai juos valytųsi), kad nė vienam nuo pasiutimo nelūžo joks kaulelis – nes jau nežinau, ką reikėtų tokiu atveju daryti... Lieju ir lieju tas padėkas... Net už tai, kad namuose nepertraukiamu režimu sukasi tiek daug neburnojančių pagalbininkų – indaplovė, skalbimo mašina, viryklė, kiti rankandai. Mažoji džiūgauja dėl to karantino ir vis atsargiai pasitikslina, ar kitą dieną tikrai dar nereikės į darželį. Ji visai nekelia panikos bangų dėl grožio, veikiau priešingai - sugalvojo keistą maištą, kategoriškai atsisakydama šukuotis plaukus. Ji traukia iš spintos gražiausias sukneles ir švenčia kiekvieną dieną - na, suprantat, dama ir namuose – dama. Į trasą pradėjus keliauti ir mano aukštakulniams, buvau priversta nustatyti šiokias tokias ribas. Ir ne dėl to, kad būtų gaila savo batų – tiesiog šiais sunkiai prognozuojamais laikais nebežinočiau, kur link vadžias patraukt, jei kokią kulkšnį išsisuktų, grakščiai klumpakojį trypdama. Keista patirti, koks išties teisus buvo Sokratas su savo pastebėjimu apie žinojimą. Žinau, kad nieko nežinau... Nežinau, kas bus, jeigu... Nežinau, ko rytoj pritrūks... Nežinau, kada, ko, kam prireiks... Nežinau, kada viskas baigsis, ir kaip po to gyvensime... Tik tyliai viduje sau primenu, kad kaip bus, taip bus gerai. Kažkaip turėsime ir toliau suktis lygiai kaip ir visi bekraštės visatos kūriniai. O kol kas norisi tik labiau su šalia esančiais suartėti – ne tik tankiai besimalančiais kūnais, bet ir širdimis. Tam dabar puiki proga. ... DaugiauMažiau