Balandžio 16 d. įvyko Šakių rajono Šeimos tarybos rengiama konferencija „Demografinė žiema. Kodėl ji atėjo? Kaip iš jos išeiti?“.
Dalinamės Lietuvos šeimos centro vadovės Jurgitos Salinienės konferencijoje pasakyta kalba:

Šiomis dienomis vis dažniau ir garsiau kalbame apie mūsų demografinę padėtį. Apie skaičius, grafikus, prognozes, apie tai, kad Lietuva sensta, kad gimsta per mažai vaikų. Ir visa tai – svarbu. Bet šiandien noriu pabandyti pažvelgti šiek tiek giliau ir paklausti ne tik kas vyksta, bet kodėl… ir ką mes kiekvienas galime padaryti?

Visai neseniai prie šventinio Velykų stalo, kalbantis apie žmonių pasirinkimus šių dienų kontekste vienai viešniai išsprūdo frazė: „Jei nebūtų vaikų, nebūtų prasmės gyvenime.“ Tai nebuvo suplanuota mintis ar „gražus pasakymas“ – tiesiog nuoširdi reakcija, nors ir galėtumei pasakyti, kad jie yra iš aplinkos, kurioje vyrauja vieno – dviejų vaikų šeimos, kaip ir būdinga šių dienų situacijai – o pasirinkimas susilaukti vaikų atidedamas “geresniam laikui”.

Ir vis dėlto šiandien matome, kad didelė dalis jaunų žmonių savo prioritetuose šeimą ir vaikus nustumia vis toliau.

Latvijos universiteto atliktas tyrimas rodo, kad jei 2004 metais šeima ir vaikai studentų tarpe užėmė trečią vietą tarp gyvenimo prioritetų, tai 2022 metais jie nukrito… į 22-ąją vietą. Tai labai iškalbinga.

Ir už situaciją, kuri yra šiandien, atsakomybė tenka mums visiems.

„Turite tiek vaikų ir dar šypsotės?!“ – tai viena linksmiausių frazių, kurią esu išgirdusi ne vieną kartą, vos pasakydavau, jog auginu penkis, o vėliau jau ir daugiau vaikų. Tikiu, tai nuoširdus nusistebėjimas. Tačiau kartu jis iliustruoja ir tam tikrą visuomenės požiūrį: turint mintyje kad vaikus auginti sunku, mama, auginanti daugiau vaikų, turi būti pavargusi, nuvargusi… na, tokia… vargšelė.

„Vaikai? Ar jūs galvojate, ką darote?“ – rūpesčio pilnas klausimas iš artimųjų. Ir nors jis kyla iš meilės, vis dėlto rodo, kokią žinią apie gausėjančią į šeimą siunčiame vieni kitiems. O dar jei žinia apie naują gyvybę ir patiems tėveliams ateina netikėtai? Mes patys, dažnai net nesąmoningai, skatiname elgtis pernelyg atsargiai.

Dar niekada ekonomiškai negyvenome taip gerai kaip dabar. Ir vis dėlto – atsargumo, baimės, nerimo panašu tik daugėja. Tikiu, kad perdėto nerimo būtų mažiau, jei mes, esantys šalia, būtume jautresni: gebėtume padrąsinti, prireikus – pagelbėti, o dar labiau – pasidžiaugti tais, kurie šalia mūsų gimdo ir augina vaikus.

„Jūs turite aštuonis vaikus?! Tai ar jūs padedate savo žmonai?“ – tokio klausimo neretai sulaukia mano vyras. Kaip taisyklė – dažniausiai iš moterų.
„Ne, nepadedu“, – atsako jis. Ir tada pamato iš nuostabos kilstelėtus antakius.
„Vaikus mes auginame kartu“, – tuomet papildo.

Ir čia slypi labai svarbus momentas. Vaikams reikalingi abu – ir mama, ir tėtis. Komanda. Papildydami vienas kitą, bendradarbiaudami, dalindamiesi namų rūpesčiais, derindami karjeros galimybes – kuriame savo šeimos gyvenimą. Aš daug dalykų galiu atlikti pati, tačiau labai džiaugiuosi, kai mano vyras skaito pasakas, suranda ir nuperka batus kažkuriam beveik pernakt juos išaugus, prireikus užado skylę kojinėje ar nubrėžia netinkamo elgesio ribas, kažkuriam bandant jas peržengti: “prieš mano žmoną neatsikalbinėsi!”

Ir taip, vaikus auginti nėra lengva. Bet gi visi geri dalykai turi savo kainą. Bet jei šalia yra žmonės, kurie palaiko, kurie džiaugiasi tavo pasirinkimu gimdyti ir auginti vaikus, vien žinojimas, kad turi tokį užnugarį, stiprina ir teikia jėgų. Ypač sunkesnėse situacijose. Krizėse. Kasdienybėje. Kartais nedidelė, bet labai reikšminga pagalba – gali lemti labai daug. Abu su vyru supratome, kad mus supančių žmonių ir bendraminčių bendruomenė  buvo ir tebėra tas ramstis, dėl kurio didžia dalimi šiandien esame gausi šeima. Didelė dovana yra šalia turėti žmones, kurie nuoširdžiai džiaugiasi išgirdę žinią apie dar vieną vaikelį pakeliui, rūpinasi ir gelbėja, kai prakiūra stogas ar sugenda automobilis, būna šalia ištikus santykių krizei. (TINKLAS, autobusiukas etc.)

Rafael Pich, vienas iš Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos įkūrėjų, pats užauginęs gausią šeimą, mėgdavo sakyti: šeimoje visi vargai dalinasi iš šeimos narių skaičiaus, o džiaugsmai – dauginasi. Šis dėsnis tikrai veikia! Juolab, kai užnugaryje turi ne tik draugus, tėvus, bet ir visą giminę

Įsivaizduokite, mano tėvai, patys užauginę tris vaikus, dabar yra 12 vaikų seneliai arba tėvukai, kaip Suvalijoje priimta vadinti. Ir net platesnė giminė – dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės – vien gebėjimas pasidžiaugti ir tai išsakyti garsiai  Esu iki graudulio jiems dėkinga, kad bet kada prireikus, sulaukiame jų palaikymo ir pagalbos.

Taigi, kas prisideda prie supratimo apie šeimą formavimo? Labai daug kas priklauso nuo to, kokią žinią apie šeimą nešame mes patys.

Pirmiausia – mes patys. Savo aplinkoje mes patys kuriame nuostatas. “Vaikeli, pirma baik mokslus, susirask darbą ir pan.” – ar ne taip dauguma sakome savo vaikams, ir tik gero jiems norėdami?… 🙂

Yra posakis – laiminga žmona, laiminga šeima. Galima dar būtų perfrazuoti dar ir taip – laimingi tėvai, laimingi vaikai (nors mūsų namuose vis tik kabo kitas – pavargę tėvai – laimingi vaikai). Ir tame yra daug tiesos, ypač dabar, kai vyriausioji – antrakursė studentė, o jauniausioji – ketverių metų darželinukė. Kaip galite nujausti – klausimų ir su vaikais susijusių reikalų spektras yra gana platus, tad, kaip mano vyras kartais primena – gyvename nesibaigiančioje dvejų, šešerių, šešiolikos ir t.t. metų krizėje. Tikrai ne viską mokam, dažnai klausimų kyla daugiau nei randame atsakymų, ištinka silpnumo ir nevilties akimirkos su tuo looserišku jausmu – esu niekam tikusi mama. Tačiau man viską, na, beveik visus rūpesčius atperka TOS akimirkos, kaip pvz. Simono – Elžbietos, vaikų pasišpilkavimai prie stalo, o dar labiau su tuo ateinantis suvokimas, kad dovanų esame gavę didelę privilegiją – mokytis ir augti kartu su savo vaikais.

Neseniai mūsų namuose lankėsi jauna mergina – mūsų sūnaus draugo auklė. Ji pusdienį praleido kartu su mumis, pamatė mūsų šeimos gyvenimą tokį, koks jis yra, su visais tarpusavio reikalais ir šurmuliu. Ir jos nuostaba mane tiesiog ištiko, kai ji pasakė:
„Tiek metų kartu… wow. Aš neturiu nei vienos draugės, kurios tėvai nebūtų išsiskyrę.“

Santuoka jaunam žmogui šiandien tampa sunkiai patikima. Tai girdime ir iš sužadėtinių, kurie ateina į kursus Kauno arkivyskupijos šeimos centre, kur savanoriaujame su vyru. Visi suprantame, kad visuomenę yra ištikusi santuokos krizė. Tad vėl grįžtu prie klausimo – ką galime padaryti?

Kurti kultūrą, kurioje šeima ir vaikai būtų matomi kaip prasmingas ir kilnus pasirinkimas.

Drąsinti ir stiprinti tuos, kurie jau pasirinko ir renkasi šį kelią. Tvirtus tarpusavio santykius puoselėti yra didelis darbas. Džiaugtis, drąsinti, būti šalia, kai reikia padėti – kartais tai būna labai paprasti, bet jaunai šeimai neįkainojami dalykai: sriubos išvirimas ar vaikų pasaugojimas, leidžiant tėvams kelias valandas pabūti kartu. Padėti krizėse ir skatinti ieškoti pagalbos – tai yra stiprybės ženklas.

Ugdytis sąmoningumą, suprantant, kad vaikai mūsų pasirinkimo teisė, o dovana, kuri mums yra patikėta. Supratome, kad vaikai visada ateina laiku, net jei protas mums netikėtai pastojus išmuša žemę iš po kojų. Iš savo patirties supratome, kad vaikai netrukdo. Jie tampa gyvenimo varikliu. Skatina ieškoti sprendimų, naujai pažinti vienas kitą ir atrasti savyje galių, apie kurias net nežinojome.

Taip pat ugdytis kantrybę verta savęs paklausti: kaip reaguoju, kai viešoje erdvėje aplink siaučia vaikai? Susierzinu? O gal įsitraukiu, ugdančiai nukreipiu, sudominu?

Ir galiausiai – šeimai skirtas ugdymas mokyklose. Ne vartotojiškumą, o pagarbą ir atsakomybę ugdanti programa. Tėvystė ir motinystė – tai ne laisvės suvaržymas. Tai sąmoningas, laisvas ir gyvenimo prasmę teikiantis pasirinkimas.

Nepaisant to, jog dabartinė darbo kultūra dažnai tėvus mato kaip naštą, skatinti nuostatą, jog karjerą turime derinti prie šeimos, o ne atidėlioti šeimą „vėlesniam laikui“.

Valstybės ekonominė pagalba svarbi. Įvairių išmokų ir pagalbos sistema turi išreikšti dėkingumą ir pagarbą šeimai, o ne statyti ją į prašytojos poziciją. Lietuvai būtinas vieningas, šeimai palankus politikos standartas – nuo švietimo ir kultūros iki darbo rinkos. Net tokie, atrodytų, smulkūs dalykai kaip „šeimos bilietas“, kuris realybėje tinka tik 2+2 šeimos formatui, daug pasako apie mūsų požiūrį.

Trumpas apibendrinimas pabaigai

Demografinė žiema nėra tik skaičių problema. Tai – kultūros, požiūrio ir santykių klausimas.
Ne „kiek vaikų“, bet kokioje aplinkoje jie augs.
Stiprinkime šeimas, kurkime palaikančią bendruomenę, drąsinkime vieni kitus.
O tada – vaikai ateis patys.