Dalijamės tiesiu, bet ir jautriu tekstu, kaip iš atsakomybės muštro pereiti į gyvenimo vaisių skanavimą. Kiekvienam vyresnio amžiaus žmogui tenka didžioji užduotis suprasti: aš liudiju, aš pasakau, bet neturiu teisės spekuliuoti savo senatve ar sukaupta patirtimi. Kun. Ričardo Doveikos žodžiais sakant, negaliu statyti visų ant blakstienų.

„Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir orientuoti į savo teises, galbūt mums bus lengviau išeiti į senelių namus. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti“, – neabejoja kun. R. Doveika, kurį, pasitinkant Pasaulinę senelių dieną, kalbina Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Vitkauskienė.

Aš nesenstu, tik mano jaunystė amžėja: senatvės paradoksai pagal kun R. Doveiką

Sudėtingas senėjimo menas – iš atsakomybės muštro pereiti į gyvenimo vaisių skanavimą, – sako kun. Ričardas Doveika. Ir kiekvienam seneliui tenka ta didžioji užduotis suprasti: aš liudiju, aš pasakau, bet neturiu teisės spekuliuoti savo senatve ar sukaupta patirtimi. Negaliu statyti visų ant blakstienų. „Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir orientuoti į savo teises, galbūt mūsų kartai bus lengviau išeiti gyventi į senelių namus atskirai nuo vaikų. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti“, – neabejoja kun. R. Doveika, kurį, pasitinkant Pasaulinę senelių dieną, kalbina Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Vitkauskienė.

– Suprantame, kokia svarbi žmonijos dalis yra seneliai, kaip be jų būtų nyku, o tuo pačiu turime truputį rožinį įsivaizdavimą, kad seneliai turi būti malonūs, išmintingi, atjaučiantys. Tačiau realybėje kai kurie taip gyvenimo naštos prispausti, kad tik kartėliu trykšta. Kaip Jūs bendraudamas su seneliais ir pagyvenusiais žmonėmis matote jų kančią, iš kur ji kyla?

– Visuomet, kai asmeniškai pažvelgiu į senelį, matau susiduriant dvi tikroves: savo žvilgsnį į vyresnio amžiaus žmogų ir jų pačių savęs supratimą. Kas yra senatvė? Kad kūnas įgauna kitas formas, sulėtėja, savotiškai nyksta ar mūsų mąstymas? Vidiniai poreikiai juk išlieka. Net ir iš jaunesnių girdime: aš nesenstu, tiktai mano jaunystė amžėja. Nebesakome, kad turime senų žmonių. Visi jauni, tik jų gyvenimai amžėja. Dalis oriai priima savo senatvę, didžiuojasi pražilusiais plaukais, raukšlėtomis, rankomis, gyvenimo patirties išvagotais veidais. Tačiau kiti desperatiškai bėga nuo senatvės, pasitelkdami plastinę chirurgiją ir visą grožio industriją, net keisdami įprastą žodyną: aš ne senelis, o senjoras.

Pačiam žmogui galbūt senjoro statusas tarsi ir nukelia jo senėjimą, bet tuo pačiu iš anūkų atima didžiausią svajonę turėti senelį ir močiutę. Aš tikrai nenorėčiau vietoje jų senjoro ir senjorės.

– Močiutė, senelis – brangiausi žmonės, terlinomis rankom apkabinami, išbučiuojami, kartu „geria“ smėlio kavą, arbatas…

– Jie labiausiai myli. Myli už nieką. Yra toks pasakymas, kad savo vaikus turi užauginti, o anūkus gali mylėti, dalintis patirtimi. Vyresnioji karta patyrusi dvigubą tėvystę ir motinystę. Tą rūpestingąją, kai reikia išmaitinti, užauginti vaikus, pasirūpinti jų išsilavinimu, apsauga, maistu, drabužiais, erdve, daiktais. Kai jau seneliai anūkams gali perduoti, ką visą gyvenimą savyje brandino: pamatą, visą vertybinį stuburą, pasaulėžiūrą, kryptį. Perduoti gyvybingumą, judesį, ėjimą ir atsidavimą.

Man pagyvenę žmonės – dvigubi tėčiai, dvigubos mamos. Net jeigu niekada negimdę ir fiziškai netapę tėvais, jų tarnystė jaunesniajai kartai atliepia tėvystę ir motinystę. Tai nėra skambūs žodžiai. Tai mūsų visų realybė ir kasdienybės patirtis.

Kartai, kuriai Lietuvoje šiandien tenka kaip jaunesniems gręžtis į savo vyresniuosius, matant jų tikrovę, iššūkius, poreikius kyla daug įvairiausių minčių. Tai karta, kokios turbūt niekada nebebus: seneliai, proseneliai, kurie pamažu, bet su pagreičiu mus palieka, persikeldami į anapusinę – Dievo tikrovę. Gyvieji – kaip tos smėlio smiltys, byrančios mums iš rankų. Todėl turime skubėti suglausti delnus, kad įsižiūrėtume, kas juose. Tai unikali mūsų istorijos tiesa. Tai žmonės, kurie buvo tvirto tikėjimo – ne tik religinio, bet vertybinio, gyvenimiško, bendražmogiško, tautinio, kultūrinio, kalbinio. Tvirtas tikėjimas leido atlaikyti jų jaunystei tekusius išbandymus. Kai buvo karas, jie buvo jauni. Kai ešalonai važiavo į Sibirą, jie buvo jauni. Kai buvo persekiojami, jie buvo jauni su mažais vaikais ant rankų. Kai pokariu buvo badas, jie arba patys buvo vaikai arba jauni žmonės.

Jie rėmėsi savo tėvais ir seneliais, kurių šaknys dar gilesnėje Lietuvos praeityje, su tikėjimu ir šeimos narių santykio tvirtybe, buvimu kaip kumštis, vienis įsiklausymu, pasitikėjimu ir net paklusnumu vienas kitam šeimoje. Tai padėjo išbūti, išgyventi ir kurti savo ateitį. O ją dabartiniai seneliai kūrė Sibire, pasislėpę tarp partizanų, lydimi visokiausių išbandymų – kalbos, tikėjimo draudimo. Tuoktis važiuodavo naktimis į kaimų kapinių koplytėles, be limuzinų, be šiandien įprastų vestuvių planuotojų ir šventės dekorui išleidžiamų sumų. Žvakutė degdavo – jei degdavo – susituokdavo naktį ir būdavo gerai. Svetimi krikšto tėvai arba giminės veždavo krikštyti vaikus, nes tėvų pareigos neleido viešai peržengti bažnyčios slenksčio.

Iš 7 gimusių 5 teko laidoti ir jie turėjo tai ištverti… Ar dabar išstovėtume baltus 5 savo vaikų karstelius? Ar pavyktų išmaitinti bade, išauklėti dorus, sąžiningus vaikus? Ar jūs leistumėte vaikui basomis eiti 5 km į bažnyčią, vienintelius batus nešantis ant peties ir tik prie bažnyčios juos apsiauti? Dabar gi, jeigu troleibusas ar autobusas nepriveža iki vietos, blogas oras – priežastis iš viso neiti į Mišias, ar ne?

Kaimeliuose, miesteliuose trankiai atšventus šventes, po vakaronių, gegužinių, šokių sekmadieniais senoji karta sugebėdavo susirinkti bažnyčioje ir po to vėl 6 dienas sunkiai dirbti. Ne iš namų, ne kompiuteriu, bet labai sunkiai fiziškai dirbti žemdirbio darbą, kuris daugeliui buvo pragyvenimo šaltinis.

Kokias savirealizacijos galimybes jie turėjo? Bet gi buvo ir šypsenų, nuotaikos, ir kultūros, maldos, gyvenimo žmonės. Būdami jauni mūsų dabartiniai seneliai turėjo svajonių, bet ir realybę, kuri formavo juos kaip žmones. Kažkur reikėjo būti labai stipriems, kažkur – labai kategoriškiems, gudriems, išradingiems. Visa tai sėdo jų sąmonėje, mąstyme, pamaldumuose, tradicijose, papročiuose. Ir kai matau vakar buvusius jaunus, o šiandien – žilagalvius, juose išryškėja kas? Ogi poreikis visą per gyvenimą sukauptą patirtį perduoti kitiems kaip pozityvą, nors kai kur jie ir kategoriški ar galbūt šiek tiek kieti. Kartais gal neišmokę eiti į kompromisą, nes neturėjo tam prabangos.

Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai, su visai kitomis problemomis, reikalais, susvetimėjimu, individualizmu. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir į savo teises orientuoti seneliai. Galbūt mūsų kartai bus lengviau išeiti gyventi į senelių namus atskirai nuo vaikų. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti.

Iš atsakomybės muštro – skanauti gyvenimo vaisių

– Jūsų žodžiai – paguoda, kuriems dabar sunku su seneliais dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Kita vertus, viena didžiausių senelių naštų – baimė atgulti ant patalo, nenoras gyventi, kad nebūtų našta kitiems. Kas, jūsų akimis, seneliams sunkiausia?

– Manau, sunkiausia labai didelis ir gilus atsakomybės jausmas, su kuriuo vyresnio amžiaus žmonės ateina į savo senatvę. Reikėdavo viską sužiūrėti, sustyguoti, sukontroliuoti, nes buvo tokie laikai. Tai tampa iššūkiu ne tik pačiam senam žmogui, bet ir aplinkiniams. Atsakomybės negali paneigti, jos nereikia išsižadėti, tačiau, pripažįstant šią savybę, pakaktų jos nebeaktyvuoti.

Sudėtingas senėjimo menas – iš atsakomybės muštro pereiti į gyvenimo vaisių skanavimą. Truputuką paleisti, suprantant, kad kitai kartai – savi iššūkiai, problemos, išbandymai ir džiaugsmai. Tai supratimas, kad esu reikalingas ne tik tvarkyti kitų gyvenimus. Pats turiu pereiti į kitą savo gyvenimo etapą – palydėjimą. Ir čia Dievo Motina – nuostabus pavyzdys. Kai reikia ji – džiaugsmo Motina, kai reikia tampa sopulingąją, bet ir vilties, Bažnyčios, Sekminių, apaštalavimo Motina… Vis dėlto, ji neperėmė savo Sūnaus misijos, nėjo vietoje Kristaus ant kryžiaus.

– Neuždraudė jam daryti to, ką darė?

– Kaip ir nepuolė visiems kitiems aiškinti: jūs klystate, o mano vaikas teisus. Nei Šventasis Raštas, nei apokrifinės Evangelijos, nei Bažnyčios tradicija, atrodo, nemini, kad Marija kažkam draskė akis, kūrė moterų frakciją už savo vaiko gyvenimo sėkmę. Ji gebėjo būti lydinti, esanti. Dalyvavo vaiko gyvenime, džiaugėsi juo, o prireikus – atkreipė dėmesį: „žiūrėk, vaikeli, yra reikalas“. Nesakė: „Kristau, tu dabar keisk vandenį vynu“, bet tarė tarnams: „Klausykite, ką jis jums lieps“.

– Nuėjo į antrą planą?

Ne. Ji tiesiog puikiai įvykdė pirminį planą. Buvo ir visuomet išliko Motina, kartu su Juozapu rūpindamasi sūnumi. Tremtis, bėgimas, sūnaus ieškojimas, auklėjimas, o vėliau – savo motinystės išgyvenimas visiškai kitaip. Ji nenustojo būti Motina nei pirmame, nei antrame, nei trečiame plane, nei šešėlyje. Visuose Jėzaus gyvenimo etapuose ji išliko sąmoninga, dėmesinga, atliepianti mama – tikros, autentiškos vaiko laisvės šaltinis ir versmė. Nes tikroji tėvų užduotis – ne nugyventi gyvenimą už vaikus, bet išmokyti juos gyventi dorai, sąžiningai, kai tėvų nebebus.

– Kai kada tai pavyksta, o kai kada – ne, nes tėvai netobuli. Ateina laikas, kai pamato, kad vaikų šeimoje konfliktai. Anūkus irgi norisi „pareguliuoti“. Jei ką pasakai, vaikai supyksta baisiausiai. Pakartojus, nes gal ne taip suprato, kyla dar didesnė audra – kartais ne tik tarp tėvų ir vaikų, bet ir jų sutuoktinių, gal net anūkų. Seneliai labai kenčia, matydami, kad vaikai „ne taip“ gyvena…

– Kiekvienas senelis – su savo charakteriu, temperamentu, vertybiniu stuburu. Autentiškai išgyventi savo senatvę – didžiulė užduotis. Reikia nuolatinio dėmesingumo, sąmoningumo, kitaip sakant – brandos. Kartais mūsų vyresnieji nukerta: „aš vyresnis ir privalai manęs klausyti, bus kaip aš pasakiau“. Tačiau taip nevyksta.

Dialogas, gebėjimas išklausyti, pagarba yra sugyvenimo pagrindas. O sprendimus kiekvienas priima tokius, kokius mato, kad jam reikia šiandien priimti. Jeigu tai – geriausi įmanomi sprendimai, nereikia bijoti, kad būsiu nesuprastas, kažkas supyks, įsižeis ar liūdės.

Šeimos santykiai – ne paslaugos, bet pasirinkimai, kylantys iš pagarbos. Vaikai iš savo tėvų išmoksta, kaip reikia ir nereikia elgtis. Nebūti užsispyrusiems ar kategoriškiems, kaip kartais būna mūsų seneliai, kurie žiūri vien tik tradicijos, bet kartais pameta jos turinį, esmę. Arba užrakina tam tikras tradicijas, taip atimdami gyvybę ir galimybę vystytis. Tačiau būdami jauni juk patys tam tikrus dalykus keitė, suaktualino, paversdami savo laikmečio kalba ir dėl to turėję savų konfliktų.

–  Sakote, seneliai keitė nusistovėjusias tradicijas?

– Aišku, kad keitė. Kiekviena karta, perimdama estafetę, kažką įneša naujo. Ir kiekvienam seneliui tenka ta didžioji užduotis: aš liudiju, aš pasakau, bet neturiu teisės spekuliuoti savo senatve, savo sukaupta patirtimi. Negaliu statyti visų ant blakstienų. Ne tik todėl, kad neveiks. Drįsčiau sakyti, kad spekuliuoti savo senatve, savo patirtimi – nekrikščioniška. Ar aš būčiau kunigas su savo pamaldumu, ar mano tėvai su savo gyvenimo patirtimi, ar seneliai, perėję Sibirus, karus, badus. Turime tą pagundą savo patirtį pateikti kaip konstantą, neva dabar visi tai turi gerbti ir paklusti. Nesuveiks.

Priimti savo senatvę reikia ne tik pastangų, bet ir pagalbos iš šalies, kurios dabar tikrai yra. Pavyzdžiui, trečiojo amžiaus universitetai, akcentuojantys nuolatinę savišvietą, judėjimą, augimą, raginantys nesustingti, nesustoti, neatsisakyti savo gyvenimo, atradimų. Laisvintis iš nuostatos „aš senas ir geriau žinau“ padeda ir parapijinės bendruomenės veiklos, sakramentinis, bažnytinis gyvenimas. Modernumo iššūkiuose, suklupimuose ir nuodėmėse religinė aplinka padeda seneliams tapti kaip Marija – bendrakeleiviais. Kai reikia, seneliai paguodžia; kai reikia, galbūt ir sudrausmina; kai reikia – užtaria ir meldžiasi.

– Tačiau daug senelių užsidaro, išgyvena vienatvę.

– O ji savyje talpina psichologines, psichines problemas, depresijas ir iš to kylantį pyktį, kategoriškumą. Bandome kažkaip pagyvenusius žmonės iš to vaduoti, kartais tik iš savo pusės. Nebūtinai sėkmingai, nors ne visada ir reikia. Pvz., yra intravertų, kurie gyvena vieni, bet nekelia problemų ir patys puikiai jaučiasi. Jų veidai švyti, namai sutvarkyti, jeigu nori, jie vyksta į renginius, viskuo džiaugiasi, tikrai visavertiškai gyvena ir jiems nereikia, kad juos lankytų, – nei jiems liūdna, nei vieniša. Kai būsime seni ir tarp mūsų bus tokių, kuriems patiks vieniems, sakysime: „Ko jūs čia visi dabar pergyvenate, – man viskas gerai.“

Tačiau yra vyresnių žmonių, kurie, išdrįsiu pasakyti, šokdina aplinkinius, visus statydami ant ausų: „Bus taip, kaip pasakiau. Neparduosiu savo didelio, prašmatnaus buto ir nesikelsiu gyventi į butuką pirmame aukšte, nes ne tam visą gyvenimą dirbau ir vargau. Tai jūs dabar visi nešiokite man maistą į 5 aukštą ir sumažinkite mokesčius už 3 kambarių butą. Valstybe, duok kompensaciją, savanoriai lankykite, linksminkite, skambinkite, neškite, ko užsimanau, nes aš to vertas, nusipelniau gyventi gerai bent jau senatvėje.“ Tokių savotiškai išnaudojančių, besimėgaujančių savo statusu ir gudriai susitvarkančių kasdienybę irgi yra. Galime jiems pataikauti dėl to, kad jie seni, ir valstybė už didžiulį butą privalo jiems kompensaciją mokėti. Tačiau jeigu jie nusipirktų kuklesnį butą pirmame aukšte, nebereikėtų lipti laiptais, o į jų butą galėtų ateiti gyventi jauna šeima su mažais vaikais, jei įpirktų ar pajėgtų susimokėti už nuomą. Tokiu būdu seneliai irgi galėtų pasitarnauti ateities kartai.

Trečiajai grupei senelių, labai apibendrintai kalbant, priskirčiau žmones, kuriems problemų buvo ir anksčiau, ir kurie be pagalbos negalėjo jų spręsti: jie vieniši, turi depresiją ar emocinį, psichologinį, dvasinį jautrumą. Tai – visų mūsų civilinės, religinės, parapijinės tarnystės veiklos laukas, kurį turime atpažinti. Tuos žmones drąsinti, kviesti, pabūti su jais. Čia yra jaunosios kartos, visų parapijos veiklų erdvė. Mes turime atpažinti šių žmonių poreikius, suprasti, atsiliepti… Tai galbūt ir auklėjimo, ir spąstų atpažinimo, ir ribų gerbimo, dialogo, švelnumo auginimo erdvė. Popiežius Pranciškus sako, kad seneliams reikia labai švelnaus ir kūrybiško, neįžeidžiančio santykio.

Senatvė kaip malonė ir dovana

– Jauno žmogaus pašaukimas aiškus: užaugti, atrasti savo pašaukimą, įsitvirtinti darbe, galbūt kurti šeimą, auginti vaikus. Tačiau koks yra senelių pašaukimas? Tikslas – mirti?

– Tai yra didelė užduotis – laiminga mirtis. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek senelių ir prosenelių yra tai įsivardiję. Net ir liaudies pamaldume akcentuojama – gražiai numirti. Tai reiškia taip nugyventi savo gyvenimą – ir pašaukimą atliepti, ir didžiuosius darbus nuveikti, ir pasimėgauti jų vaisiais. Su tikėjimu džiaugtis artėjančia riba, kurią peržengus aš neišnyksiu: ne į dausas nukeliausiu, ne kažkur kitur, bet – į gyvenimą be pabaigos. Įžengsiu ten, kur laidotuvių dieną Bažnyčia maldoje linki laidojamam žmogui – į Viešpaties džiaugsmą.

Gražiai numirti reiškia užsitarnauti Viešpaties džiaugsmą gyvenime be pabaigos. Tai esminis Bažnyčios linkėjimas. O pasiekti senatvę – tai kilniai gyventi, kaip sakoma Šventame Rašte. Senatvė yra palaiminimas. Sąmoningai vengiu žodžio „liga“, nes nenoriu kad senas žmogus automatiškai būtų siejamas su negalia.

Senatvė nėra liga. Sutikdami sunkiai sergančius vaikus, jaunus žmones matome, kad liga amžiaus nesirenka. Taigi, senatvė nėra liga, nėra prakeikimas. Senatvė nėra nelaimė, nėra nurašymas. Palaiminta senatvė – matant, ką perduodi ateičiai, kas tavo gyvenimu pasinaudos ateityje. Ne tavo daiktais, palikimu, bet tavo žmogiškumu, visu tavimi. Taigi, senatvė yra didelė dovana ir malonė. Nors mums, moderniems žmonėms, atrodo našta: neprigirdi, neprimato, sunkiai paeina. Tačiau dažnai tai ne senų žmonių, o mūsų problema, nes mes į juos taip žiūrime. O pabandykite užkalbinti kokį nors senelį!

Klausytis – tai parodyti pagarbą, nors gal senelis ir močiutė pasakoja „tą patį per tą patį“. Tačiau ir mes norėsime būti išgirsti, išklausyti, aplankyti, suprasti. Galbūt norėsime, kad į mūsų nuomonę būtų atsižvelgta, o gyvenimo patirtimi pasinaudota. Netikiu, kad ateities šeimos ir kartos taip moderniškai susitvarkys, kad seneliai keliaus į senelių namus, vaikai bus sau, anūkai – sau, ir liksime be jokių mus vienijančių syvų.

Seneliai jaučiasi nereikalingi ne dėl to, kad yra seni, o dėl to, kad mes jų nebematome. Atsisakome įsileisti juos į savo gyvenimą. Vienas iš pavyzdžių – kad šiandien pereiti per perėją skirta tik jauniems, sveikiems žmonėms. Aš pats turėjau rūpestėlių su kojomis ir supratau, ką reiškia per aukštas šaligatvio bortas, neįlipti į troleibusą, neišlipti iš automobilio, ką reiškia, kai neveikia eskalatorius, o tu negali paeiti. Būdamas jaunas aš patiriu, kad šiandien susidūręs su sveikatos problema aš jau esu eliminuotas iš žaidimo. Aš jau nebeatitinku kažkokio reikalavimo. Tačiau kol kelsime reikalavimus, o ne atsiliepsime į visus žmones – nebus darnos, tik spaudimas atitikti standartus ir prievolė į juos tilpti. Miglota tokia ateitis.

Spaudai parengė Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas

Foto iš Vilniaus Šv. Juozapo parapija Pilaitėje  https://www.facebook.com/profile.php?id=100067911754439